Nors gyvename laikais, kai turime daugiau patogumų, žinių ir galimybių nei bet kada anksčiau, vis daugiau žmonių jaučia sunkiai paaiškinamą vidinį spaudimą. Tai ne visada depresija ar akivaizdus nerimo sutrikimas – dažnai tai tylus, nematomas jausmas, tarsi krūtinėje spaustų, o mintys sukasi be aiškios krypties. Tai vadinama emocine įtampa – būsena, kurią galima jausti, bet sunku tiksliai įvardinti ar paaiškinti. Žmogus gali atrodyti funkcionalus, šypsotis, dirbti, bendrauti, bet viduje jausti spaudimą, nerimą ar nuovargį, kuris niekur nedingsta. Emocinė įtampa dažnai tampa foniniu triukšmu gyvenime – ji tyliai veikia mūsų sveikatą, elgesį, santykius, net mūsų sprendimus, kol galiausiai ima reikštis ir fiziškai.
Ši būsena dažnai painiojama su stresu ar nerimu, tačiau turi savo atskirą – labai svarbų – psichologinį kontekstą, kurį verta suprasti kiekvienam, norinčiam gyventi sąmoningai, sveikai ir giliau jausti save.
Kad geriau suprastume emocinę įtampą, svarbu aiškiai atskirti ją nuo kitų dažnai minimų būsenų – streso ir nerimo. Visi šie pojūčiai susiję su emocine savijauta, tačiau jų kilmė, trukmė ir veikimo principai skiriasi.
Metaforiškai kalbant, stresas – tai ugnis, į kurią įkritai. Nerimas – tai ugnies baimė, net kai jos nėra. O emocinė įtampa – tai seniai nenaudota, bet vis dar rusenanti žarija tavo viduje, kuri tyliai kaitina tavo būseną metų metus.
Emocinė įtampa – tai tarsi per ilgai laikomas kvėpavimas. Tai vidinis spaudimas, atsirandantis, kai žmogus ilgai vengia ar nesugeba išreikšti savo tikrųjų jausmų. Ji gali kilti iš nebaigtų emocinių situacijų, nutylėtų konfliktų, neįgyvendintų poreikių ar iš ankstyvos patirties, kurioje emocijos nebuvo priimtos ar išgirstos.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris vaikystėje buvo mokomas „nebūk silpnas“, „neverk“, „neerzink kitų savo emocijomis“, išmoksta viską laikyti savyje. Jis užaugęs nesąmoningai tęsia tą pačią elgseną – nekalba apie tai, kas skaudu, neklauso, ką jaučia kūnas, nenumalšina nuovargio, nes mano, kad „turi iškęsti“.
Šios sukauptos emocijos – pyktis, liūdesys, gėda, kaltė, ilgesys – neišnyksta. Jos tampa energija, kuri kaupiasi raumenyse, kvėpavime, laikysenoje, net balse. Taip susiformuoja emocinė įtampa – lyg nematoma įtvaro juosta aplink kūną ir sielą.
Emocinė įtampa dažnai neatrodo „dramatiška“, tačiau jos poveikis gyvenimui gali būti gilus ir ilgalaikis. Ji pasireiškia įvairiai:
Fiziniu lygmeniu:
Psichologiniu ir elgesio lygmeniu:
Emocijos ,,užstringa” todėl, kad nuo vaikystės dažnai mokomės ne kaip jas išgyventi, bet kaip jas kontroliuoti ar slopinti. Užuot leidę sau pykti, mes išmokstame nusišypsoti. Užuot išsiverkę, sakome „viskas gerai“. Tai yra emocinės adaptacijos mechanizmai, kurie trumpuoju laikotarpiu padeda išgyventi, bet ilgainiui sukelia emocinę blokadą.
Be to, šiuolaikinė kultūra dažnai skatina produktyvumą, perfekcionizmą, bet ne buvimą su savimi, emocijų atpažinimą ar išjautimą. Todėl daugelis žmonių net nežino, ką jie iš tiesų jaučia, arba bijo tai išgyventi, nes nežino, kas nutiks.
Šios „užšaldytos“ emocijos lieka mūsų sistemoje, kaip neužbaigtos vidinės istorijos. Jos pasireiškia per emocinę įtampą – kūną, kuris nebegali tylėti.
Kai žmogus jaučia vidinį emocinį spaudimą, jis dažnai tampa nepasiekiamas kitiems. Jis gali būti dirglus, nekantrus, uždaras, kartais net šaltas – tarsi nuolat „įsitempęs“.
Tokie žmonės dažnai projektuoja savo emocinį diskomfortą į aplinką: kaltina partnerį, vaikus, kolegas, kad „erzina“, „nepadeda“, „nepalaiko“. Tačiau iš tiesų tai nesąmoningas bandymas išlieti įtampą, kurios nebesugeba suvaldyti. Emocinė įtampa tampa lyg nematomas trečias asmuo santykiuose, kuriam niekas nesako „labas“, bet kuris viską paveikia.
Emocinė įtampa neišsprendžiama greitais patarimais, bet ją galima labai realiai sumažinti, jei atsisakome „greito taisymo“ požiūrio ir pereiname prie gilios vidinės higienos.
Svarbiausia – reguliarumas ir švelnumas. Emocinė įtampa kaupėsi ilgai, tad ir jos atpalaidavimas yra laiko užimantis procesas.
Emocinė įtampa – tai ne pervargimas ir ne silpnumas, o organizmo signalas, kad gyvename per ilgai nesiklausydami savęs. Tai tylus, bet stiprus priminimas, jog emocijos – ne kliūtis, o kelias į vidinį balansą. Atpažindami šią įtampą, mes atveriame duris į gilesnį savęs pažinimą, autentiškumą, gyvą santykį su savimi ir kitais.
Būti žmogumi – reiškia jausti. Ir kartais vien tai, kad leidžiame sau jausti, jau yra pradžia išsilaisvinimo iš įtampos gniaužtų.
# emocinė įtampa
