Diabetas – tai ne tik cukraus kiekio kraujyje liga. Tai sisteminis sutrikimas, turintis poveikį kraujagyslėms, nervams, inkstams, regėjimui ir galūnių sveikatai. Viena iš dažniausių ilgalaikių komplikacijų – diabetinė neuropatija, kuri itin dažnai pažeidžia pėdų nervus ir sukelia įvairių pavojingų simptomų. Jutimo praradimas atrodo nepavojingas – žmogus nejaučia diskomforto, skausmo, šalčio ar karščio. Tačiau būtent ši nejautra kelia didžiausią grėsmę – nes pacientas gali nepastebėti sužalojimų, kurie ilgainiui supūliuoja ar virsta opomis. Nors nervų pažeidimų atstatyti paprastai neįmanoma, šiuolaikinė medicina leidžia veiksmingai valdyti šią būklę ir sustabdyti progresavimą.
Diabetinė neuropatija – tai būklė, kai dėl ilgalaikio padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje pažeidžiami nervų pluoštai. Cukrus tiesiogine prasme „nuodija“ nervų ląsteles: jis trikdo energijos apykaitą, kaupiasi nervų audiniuose, sukelia oksidacinį stresą, uždegiminius procesus bei mikrokraujagyslių pažeidimus. Laikui bėgant šie procesai lemia nervinių skaidulų sunykimą, dėl kurio sutrinka signalų perdavimas tarp smegenų ir galūnių.
Neuropatija gali būti kelių tipų:
Tačiau pėdos – viena pirmųjų ir dažniausiai pažeidžiamų sričių, nes ilgieji nervai ten yra ypač jautrūs cukraus svyravimams.
Pėdų nejautrumas dažnai suvokiamas kaip „mažesnė problema“, nes nėra aktyvaus skausmo. Tačiau skausmas – tai mūsų organizmo apsauginė reakcija, signalas, kad audiniai pažeisti. Kai šis signalas dingsta, žmogus gali nejučia susižaloti ir to ilgą laiką nepastebėti. Viena dažniausių situacijų – pacientas įsipjauna, nudega ar nutrina pėdą, bet, nejausdamas skausmo, vaikšto toliau. Žaizda užsikrečia, vystosi infekcija, susiformuoja opa. Jeigu kartu sutrikusi ir kraujotaka (dažna kartu pasireiškianti komplikacija), žaizdos gyja lėtai, o bakterijos plinta giliau – į sausgysles, kaulus, sąnarius.
Klinikoje dažnai matomi pacientai, kurie pirmą kartą atvyksta su jau pūliuojančia opa ar gangreniniu pažeidimu, nors jiems nieko neskaudėjo. Jutimo praradimas taip pat lemia netaisyklingą eiseną, pusiausvyros sutrikimus ir padidina griuvimų riziką, ypač vyresniame amžiuje. Taigi, šis „nekenksmingas“ simptomas slepia daug rimtesnių pavojų – dėl to būtina jį aktyviai stebėti.
Neuropatijos diagnostika apima tiek klinikinį vertinimą, tiek tam tikrus specifinius testus. Diabetologas arba neurologas pirmiausia apklausia pacientą: ar jaučia tirpimą, deginimą, „adatas“, ar nejaučia karščio ar skausmo, ar sunku išlaikyti pusiausvyrą. Tuomet atliekami objektyvūs jutimo vertinimai:
Kai kuriais atvejais, ypač jei simptomai sunkūs ar greitai progresuoja, skiriami papildomi elektromiografiniai tyrimai (EMG, NCV), kurie objektyviai įvertina nervų laidumą. Svarbiausia – neuropatijos požymius tikrinti kasmet, net jei simptomų dar nėra. Ankstyvas aptikimas leidžia imtis veiksmų.
Nors nervų pažeidimas dažniausiai yra negrįžtamas, jo progresavimą galima sulėtinti arba sustabdyti, o skausmą ir diskomfortą – sumažinti. Neuropatijos valdymas susideda iš kelių svarbiausių sričių:
Gliukozės kontrolė – svarbiausia priemonė
Lėtinis gliukozės kiekio padidėjimas (hiperglikemija) yra pagrindinė nervų ląstelių pažeidimo priežastis. Tyrimai rodo, kad griežta glikemijos kontrolė net 60–70 % sumažina naujų nervinių pažeidimų riziką. Tai reiškia:
Kasdienė pėdų priežiūra
Kadangi pacientas gali nepastebėti sužeidimų, pėdos turi būti tikrinamos kasdien, be išimčių. Reikia:
Fizinė veikla
Aktyvus judėjimas pagerina mikrocirkuliaciją – mažieji kraujagyslių tinklai geriau aprūpina nervinius audinius deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Rekomenduojamos veiklos:
Vaistai simptomų mažinimui
Esant deginančiam skausmui ar „adatų“ pojūčiui, gali būti skiriami:
Kiti metodai
Kai kuriems pacientams simptomus padeda suvaldyti:
# neuropatija # diabetas
