Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame nuolat jaučiame informacijos perteklių, spartų gyvenimo tempą ir išorinį spaudimą, vis daugiau žmonių pradeda ieškoti ne greitų sprendimų, o vidinės ramybės. Stresas, įtampa, nerimas ir nuolatinis perdegimas verčia mus stabtelėti ir atsigręžti į tai, kas svarbiausia – santykį su savimi. Šioje kelionėje joga tampa ne tik fiziniu užsiėmimu, bet ir gyvenimo filosofija, padedančia atkurti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Ji moko mus klausytis savęs, būti čia ir dabar, atrasti tylą išorinio triukšmo fone.
Joga – tai tūkstančius metų skaičiuojanti praktika, kilusi iš senovės Indijos. Jos esmė – žmogaus kūno, proto ir sielos sujungimas į vieną darnią visumą. Žodis joga sanskrito kalboje reiškia „jungtį“ arba „vienybę“. Pradinė jogos paskirtis buvo dvasinis augimas, vidinė drausmė ir nušvitimo siekis, tačiau laikui bėgant joga išsiplėtė ir apėmė įvairias fizines, kvėpavimo, meditacines ir filosofines praktikas.
Šiandien joga pritaikoma skirtingiems poreikiams – kai kas ją renkasi dėl kūno lankstumo ar stiprybės, kiti – dėl streso mažinimo, o dar kiti – kaip kasdienę dvasinę praktiką. Nors joga turi daugybę stilių – nuo švelnios yin jogos iki dinamiškos ashtanga, kiekviena forma kviečia mus į tą patį tikslą: grįžimą į save. Jogos universali jėga slypi tame, kad ją gali praktikuoti bet kokio amžiaus, lyties ar fizinio pasirengimo žmogus.
Daugeliui joga vis dar asocijuojasi su įspūdingomis, sunkiai įveikiamomis pozomis, reikalaujančiomis ypatingo kūno lankstumo. Tačiau iš tiesų jogos tikslas nėra tobulas kūno išsidėstymas, o sąmoningas buvimas dabarties akimirkoje, susijungimas su kvėpavimu, kūno pojūčiais ir vidiniu pasauliu.
Kiekviena asana (poza) jogos praktikoje yra kvietimas įsiklausyti, o ne „pasiekti“ – pajusti, kaip kūnas reaguoja, kur jame kaupiasi įtampa, kokias emocijas iškelia tam tikras judesys. Joga moko priimti save – netobulą, pavargusį, lėtą. Ji skatina paleisti vertinimą, palyginimą ir būti tokiam, koks esi. Tai unikali praktika, padedanti atsisakyti kontrolės ir pasitikėti kūno išmintimi.
Moksliniai tyrimai vis dažniau patvirtina tai, ką jogos praktikuotojai jautė šimtmečius – joga turi galingą poveikį tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Fiziniame lygmenyje joga:
Psichologiniame lygmenyje joga:
Per sąmoningą kvėpavimą (pranajamą), meditatyvų judesį ir tylą, joga tampa galingu įrankiu emocijų išlaisvinimui, proto nuskaidrinimui ir vidinei ramybei atkurti.
Jogai nereikia brangios įrangos, studijų ar ilgo pasiruošimo. Tai gali būti vos 10 minučių per dieną – bet su visu dėmesiu ir sąmoningumu. Joga moko, kad kiekviena diena – nauja galimybė susijungti su savo esybe. Net ir trumpas rytinis kvėpavimo ciklas ar vakarinis kūno ištempimas gali pakeisti visos dienos kokybę.
Praktikos formos gali būti labai įvairios:
Svarbiausia – ne kiek laiko praktikuojate, o kaip sąmoningai tai darote. Net nedidelė, bet reguliari praktika daro gilų poveikį vidinei savijautai ir emocinei pusiausvyrai.
Daugeliui atrodo, kad ramybė – tai būsena, kurią pasieksime „vieną dieną“: kai bus mažiau streso, kai atostogausime, kai išspręsime problemas. Tačiau joga moko priešingai – ramybė yra čia ir dabar, ji slypi mūsų gebėjime sustoti, įkvėpti, įsiklausyti ir tiesiog būti.
Joga primena, kad ramybė nėra išorinis objektas – tai mūsų vidinis pasirinkimas. Per judesį, kvėpavimą, tylą ir dėmesingumą mes išmokstame pasitikėti gyvenimo tėkme. Vidinė tyla tampa ne trumpalaike akimirka, o būsena, kurioje gebame išlikti net chaoso metu.
Tai kelias, kuriame nesiekiama tobulybės, o ieškoma tikrumo, nuoširdumo, priėmimo. Kiekvienas žingsnis ant jogos kilimėlio – tai žingsnis arčiau savęs.
Joga – tai kelias, o ne tikslas. Tai kelias į ramybę, į tylą, į sąmoningą buvimą savyje. Joga moko gyventi ne automatiškai, o su dėmesiu, su širdimi, su meile sau. Pradėjus šią praktiką, dažnai pasikeičia ne tik kūno tonusas ar lankstumas, bet ir požiūris į pasaulį – tampame atviresni, švelnesni, gilesni. Tai kvietimas ne bėgti nuo gyvenimo, o būti jame visa širdimi.
# joga # vidinė ramybė
